In de forenzentrein naar Wellington.

‘Porirua’

‘Wat?’

Luider nu. ‘Porirua’

‘Waarheen?’

‘Porirua!’

‘Kan het misschien wat fatsoenlijker?’

‘PORIRUA’

‘Er is geen enkele reden me af te snauwen, hoor je?’

‘…’

Of de reiziger geen zin heeft de transactie te omlijsten met thank you – thank you of geen Engels spreekt komen we niet te weten, wel dat de conductrice vanochtend met het verkeerde been uit bed is gestapt. Aan het begin van de rit bulderde ze al van tussen de openstaande schuifdeuren: ‘Get off the platform!’ tegen iemand in het bijzonder. Er werd kennelijk geen gehoor aan gegeven want ze draaide de volumeknop nog wat verder open: ‘Am I clear? GET OFF THE PLATFORM!’, waarna de deuren sloten en de trein vertrok.

In de trein naar Wellington kun je ook eruit worden gegooid zonder dat je er erg in hebt. Zo wilde een passagier bij het startpunt van de Wellington-Paraparaumu-lijn bij de conductrice een kaartje kopen, maar omdat deze geen wisselgeld had werd ze naar het loket gestuurd. Daar aangekomen sloten de schuifdeuren van de trein. Hopla, daar vertrok de trein. Pech, zou je zeggen, had ze maar op tijd moeten zijn. Maar ze was op tijd. Het is de gewoonste zaak om een kaartje bij de conducteur te kopen omdat het loket buiten kantooruren gesloten is.

Go the Train! roept Tranz Metro je overal tegemoet, maar hij lijkt vaker niet dan wel te rijden. De vervoerder hield vorige week een personeelsvergadering waar het hele personeel bij moest zijn, en dus vielen tussen half twaalf en half drie in de regio Wellington en Wairarapa alle treinen uit. Gisterochtend reden de treinen richting Wellington met 45 minuten vertraging. Vanwege werkzaamheden die waren gepland voor de ochtendspits.

Vanochtend gaf een trein maar helemaal de geest. Een stampvolle trein stond drie kwartier voor station Johnsonville stil voordat de deuren opengingen en iedereen kon gaan lopen.

Valt er ook nog iets aardigs te melden over de trein die 65 minuten doet over 60 kilometer naar Wellington? Jawel:

De lijn biedt steeds weer een prachtig uitzicht over de Tasmaanse Zee.

Tien over twee vannacht: de ramen rammelden, de ovenplaat op de gril klepperde en de vloer vibreerde alsof er een goederentrein door de tuin reed. De beving duurde een seconde of tien, daarna stilte. Een moment later weer gerammel en geklepper, korter nu dan de eerste golf. Daarna opnieuw stil, oorverdovend stil. Vreemde gewaarwording.

Pietine Birmos (Mianmario) dalimi praūžęs ciklonas Nargis 2008 gegužę, ištuštino ne tik ten esančius kaimus, bet ir turistines atrakcijas bei viešbučius visoje šalyje. Birma daugiau, nei bet kada uždaryta vakuume. Įspūdžiai iš turistinės šalies be turistų.

Muzikantų trupė muša būgnus, skambina ksilofonu, gongu, fleitos pūtikas skleidžia garsus panažius į dūdmaišio, o aikštelės viduryje artistas susisukęs į žvilgančius apdarus ir apsikabinėjęs banknotais dainuoja kiek tik jo balsas leidžia. Kokofoniją apvainikuoja cimbolistas karts nuo karto suduodamas per didžiulius cimbolus.

Pagal legendą artistas, dažniausiai transvestitas, yra apsėstas Šve Pyin dvasios. Tai dvasia vieno iš brolių, kuriuos nužudė karalius Anavrata, nes jie nesugebėjo atnešti poros akmenų Taungbjon pagodai. Šve Pyin priklauso trisdešimt septynių natų klanui, kurie gyvena medžiuose, upėse, akmenyse ir visi yra mirę žiauria mirtimi. Kad dvasios būtų patenkintos, žiūrovai aukoja vaisius, cigaretes, alkoholį ir pinigus, priklauso ką kiekvienas nat’as labiausiai mėgsta. Tuo tarpu artistas išdalina visas gėrybes auditorijai, kad visi galėtų džiaugtis dvasių dosnumu.

Sveiki atvykę į Amarapuros nat pwe – tai kabaretas, gėjų paradas, animistinis festivalis viename. Prie Ajujarvadi upės, tarp budistų šventyklų pilna prekystalių ruošiančių maistą ir parduodančių plastikinius žaislus. Šurmulio viduryje stovi didžiulis apžvalgos ratas. Du jauni vaikiai laiko jį parėmę pečiais, kad nenugriūtų, kiti du suka ratą laipiodami stipinais, tokiu būdu kelia ir leidžia metaliniuose krepšiuose sėdinčius ir pasižvalgyti norinčius. Visur žmonių minios, visur pilna kareivių, kurie akylai stebi kiekvieną judesį.

-Vyriausybė jaučiasi nejaukiai matydami, tokias žmonių minias,- sako Ye Aung, mūsų gidas ir taksi vairuotojas, vos tik atvažiavus į Amarapurą. – Jie norėtų uždrausti bet kokį susibūrimą, bet nat pwe per daug sena ir stipri birmietiška tradicija, todėl jie nedrįsta. Net karalius Anavrata įvedęs Teravada budizmą nesugebėjo išnaikinti tikėjimo nat dvasiomis.

- Užsieniečiams taip pat labai patinka šitas festivalis. Visi nori pamatyti senovinę birmietišką kultūrą.- Bet šiandien turistų reikia ieškoti vietinių minioje. Sukiojasi vos pora prancūzų.

Ye Aung netiki nat dvasiomis. Nepaisant to, šiuo metų laiku jis su žmona aukoja žalius bananus, ryžius ir jazmino žiedus. Sudeda viską į vieną iš miniatiūrinių nat šventyklų esančią jų gatvės gale. Tokiu būdu visi turi čia pat gyvenantį nat’ą.

amarapura nat pwe

Šiame audėjų kaime, pirmieji Nat pwe festivaliai prasidėjo maždaug aštuoniolikto amžiaus pradžioje. Nuo tada juos organizuoja uždaros muzikantų ir artistų trupės, perleidžiančios savo artistinius įgūdžius iš kartos į kartą. Šis šou pritraukia maisto prekeivius, daugybę atrakcijų ir žiūrovų.

Saulei besileidžiant magiškos nat energijos prisipildęs oras užpildo vieną po kito prasidedančius ir vienas už kitą garsesnius pasirodymus. Jaunimas šoka kartu su artistais, senoliai atidžiai spokso, motinos žindo mažylius. Kai viskas aplinkui skamba, šoka – sunku ir užsieniečiui netrepsėti į taktą.

Disneilendas

Už dviejų šimtų kilometrų žemyn Ajujarvadi upe stūkso apsnūdęs Baganas. Visiška priešingybė Amarapuros vibruojančiai nuotaikai.

Tūkstančiai šventyklų, pagodų ir stupų išdžiūvusioje pusdykumėje primena miražą, kuris priartėjus pasirodo esantis tikras.

Thatbyinnyu temple

Iki pirmojo tūkstantmečio vidurio čia vešėjo tropiniai miškai. Tada Pyu žmonės pradėjo ūkininkauti ir prekiauti. 874 metais karalius Pyinbya paskelbė Baganą Pirmosios Birmos imperijos sostine. 11 amžiuje valdant karaliui Anawhratha prasidėjo auksiniai laikai. Tuo metu buvo labai populiaru statyti didžiules budistų šventyklas ir pagodas, kaip kompensaciją už nuodėmes arba vietoj šeimos kapo. Budos skulptūros buvo pripildytos brangakmeniais ir auksu. Turtai pritraukė plėšikus iš Mongolijos ir Šan provincijos, kurie ieškodami lobių sugriovė daug Bagano istorinių paminklų.

Padarytą žalą bandoma atitaisyti iki šių dienų. Vietiniai statybininkai lipdo cementines Budų statulas, piešia negrabias freskas ir raudonomis plytomis užkaišioja šventyklų skyles. Tokiu pačiu negrabiu būdu įrengtas golfo laukas, nutiesta autostrada ir iškeltas 61 metro aukščio apžvalgos bokštas.

Visiškai nekeista, kad Bagano nėra UNESCO pasaulio paveldo sąraše. UNESCO programos specialistas pavadino Baganą “Disnėjaus fantazija paversta vieną iš pasaulio didžiausių religinių ir istorinių vietų”.

Smėlinė drobė

Vos tik pravažiavus istorinius miesto vartus pasitinka kasdieninis pasisveikinimas: Hellowhereyougo! Jaunas vaikinas sustabdo mopedą ir prisisako esantis Htin. Gal mieli turistai norėtų pamatyti mano paveikslus? Bet ne čia, truputėlį toliau. Žingeidumas nugali įtarumą ir einam ieškoti nuošalesnės šventykos.

- Atsiprašau-, sako jis besislėpdamas šešėlyje nuo deginančios saulės, – man reikės mokėti baudą, jeigu kas nors pamatys bendraujant su turistais. Mes dirbam be leidimų. Pakelės suvenyrų parduotuvės prekiauja daiktais pagamintais režimo kontroliuojamuose fabrikėliuose arba verslininkų, kurie moka dideles duokles vyriausybei.

Sakydamas “mes” Htin kalba apie keletą dešimčių amatininkų, kurie kopijuoja šventyklų freskų elementus ant smėliu padengtos drobės ir pardavinėja turistams. Tačiau šie metai nesėkmingi. “Esat pirmi turistai, kuriuos sutikau šią savaitę”,- atsidūsta Htin. Didžiausios Birmos turistinės atrakcijos suvenyrų stendai stovi apleisti, kaip ir visos Bagano šventyklos.

Boikotas

Režimo iniciatyva 1996 – ieji buvo paskelbti Mianmario lankymo metais. Vizos ir keliavimo apribojimai palengvinti, už šimtus milijonų dolerių ir priverstiniu darbu sukurta turistinė infrastruktūra. Vienu iš šios iniciatyvos rezultatų tapo Kalau, kalnų kaimelis, kuris vertėsi ūkininkavimu ir prekiavo medžio drožiniais. Po 1996 metų dauguma vietinių gyventojų ėmė verstis turizmu. Vienas po kito pradėjo dygti viešbučiai ir rastis nauji kelionių gidai.

Viešbučio Eastern Paradise savininkas tik vienas iš daugelio pakeitusių verslą. Anksčiau gaminęs ir prekiavęs baldais, dabar jis turi dvidešimties kambarių viešbutuką ir organizuoja žygius į Padaungo kalnų gentis, kurių egzotiška išvaizda ir gyvenimo būdas traukia nuotykių ištroškusius keliautojus.

Nors jeigu tiksliau dabar apie Kalau turizmą turėtume kalbėti būtuoju laiku. Vartant viešbučio registracijos knygą tėra vos keletas įrašų su dideliais laiko tarpais tarp jų. Savininkas patvirtina, kad tuščios gatvės kalba pačios už save – turistų nėra.

Vienuolių demonstracija Rangune 2007 rugsėjį atbaidė daugelį lankytojų. Birmos opozicijos tikslas turistams boikotuoti šalį buvo atsitiktinai pasiektas 2008 metų gegužę, ciklonui Nargiui nusiaubus pietines provincijas ir Ranguną. Kai po dešimties dienų vietiniai gelbėtojai pagaliau pradėjo gelbėjimo operacijas, nelaimės pasėkmės pasiekė tragišką lygį: daugiau nei šimtas tūkstančių žuvusių, nušluoti kaimai, milijonas benamių.

Birmos turizmo asociacija pripažįsta, kad dėl ciklono Nargio pasėkmių 2008 metais šalį aplankė 90% mažiau turistų nei įprasta. Ranguno kelionių agentūros nuomone lankytojų skaičius sumažėjo 80%. Kelionių organizatoriai bandė kreiptis į Birmos viešbučių ir turizmo ministeriją prašydami suteikti vizas ant sienos ir tokiu būdu palengvinti įvažiavimą į šalį, bet iki šiol jokio sprendimo nepriimta.

Vakuumas

Keliaujant Birmoje susiduri su prieštaringais jausmais. Viena vertus nuostabūs kraštovaizdžiai besimaudantys skaisčioje saulės šviesoje, kurią lyg Birma būtų užpatentavus, žavi net ir daug mačiusį keliautoją. Nuoširdus svetingumas, be kurio nepraeina nei viena diena, daro šią šalį ypatinga.

Miestai, malonus pasinėrimas į praeitį, kurios dar nepasigrobė industrinė revoliucija. Automobiliai pagaminti šešiasdešimtaisiais ar net penkiasdešimtaisias metais (600 cc Mazda pamatysi ant kiekvieno kampo Mandalėjuje) laviruoja visose gatvėse. Geležinkeliai nutiesti dar anglų kolonijos laikais paverčia kiekvieną kelionę nuotykiu

Bet tereikia akimirkai sustoti, kad akis užkliūtų už kasdienį gyvenimą diktuojančio generolų režimo, kuris daro viską, kad išlaikytų žmones vakuume. Tokiu būdu laikas sustoja ir po Birmos saule nebėra nieko naujo.

Vardai Htin ir Ye Aung pakeisti pateikėjams prašant.

_________________________________________

Birma: važiuoti ar nevažiuoti?

Tiek daug išliaupsinta Birmos “mistika” daugiausia tėra kelionių organizatorių pardavimo triukas, sutirštintas įspūdingomis nuotraukomis, kurie žino kaip parduoti seną ir įspūdingą kultūrą kaip atrakciją. Kelionė į Birmą yra nepakartojamas potyris. Dėl visiškos izoliacijos, kuri išsaugojo autentišką kasdienį gyvenimo būdą, jog pasijunti lyg praeitame šimtmetyje. Jeigu tave suvilios ne šitas žavesys, tuomet tikrai sugundys pasakojimai iš ką tik Birmą aplankiusių keliautojų.

Neetiška

Burma Campaign UK išleistas Juodas sąrašas įtraukia tokias kompanijas kaip Total, Siemens, Alkatel ir net Lonely Planet. Pastarasis Australijos leidėjas, spausdinantis daugiau nei 250 kelionių gidų, buvo paskelbtas neetišku keleto žmogaus teisių organizacijų. Lonely Planet gido po Birmą naujausiame leidime detaliai aprašytas didžiulis žvilgantis Mandalėjaus oro uostas, bet visai nepaminėtas priverstinis žmonių darbas jį statant.

Atsakydamas į šį komentarą BBC Worlwide, dabartinis Lonely Planet savininkas, pareiškė:

-Lonely Planet tiki, kad sprendimas išleisti gidą apie Birmą nei palaiko, nei nepalaiko režimo. Knyga suteikia informaciją ir leidžia skaitytojui pačiam nupręsti važiuoti ar nevažiuoti į Birmą. Taip pat pataria jau apsisprendusiam keliautojui, kaip elgtisi ir ką aplankyti, jau atvykus į šalį.

Rough Guides neturi gido po Birmą. Kompanijos vienas iš savininkų Martin Dunford pasakė:

-Mes jaučiame, kad didžioji dalis Birmos turizmo infrastruktūros taip susijusi su karine vyriausybe, jog turizmas negali neparemti režimo. Ten keliauti tiesiog neatrodo teisinga.

Pastarasis leidėjas sutinka su opozicijos lydere Aung San Suu Kyi, kuri kviečia boikotuoti Birmą:

Atvažiuodami

Jūs paremiate režimą. Tai moralinės paramos forma. Jūsų buvimas šalyje leidžia karinei vyriausybei manyti, kad tarptautinė bendruomenė neprieštarauja žmogaus teisių pažeidimams, kurie čia vyksta nuolat. Birma dar bus daugelį metų, tai pasakykite savo draugams, kad mus aplankytų vėliau.

Išvengti režimo praktiškai neįmanoma. Jeigu už paslaugas reikalaujama mokėt JAV doleriais (pvz. įvažiavimo mokestis į Baganą), gautieji pinigai plaukia tiesiai į generolų rankas. Turistas gali nusipirkti traukinio bilietą tik naujais JAV dolerio banknotais. Jei jie bus dėmėti arba sulankstyti tikriausiai kasininkas pinigų nepriims visai.

Jei viešbučio darbuotojai su uniformomis, vardų kortelėmis ir nežmoniskai įsitempę, sveiki atvykę į vyriausybės viešbutį. Kiekvienas čia jūsų sumokėtas centas – dovana režimui.

Privatūs svečių namai privalo mokėti kasdienį mokestį už kiekvieną turistą, kuris nakvojo. Galiausiai privačių svečių namų šeimininkas priverstas nesavanoriškai aukoti dalį savo mėnesinių pajamų kariniam režimui. Korupcija – tai tik dar vienas iš būdų generolams išlikti.

(c) bvdp, rm

The post about the ballet dancer now with audio and lots of Ken Burns effects heerrre. Thank you kbs!

– In case you wonder what this post is doing here; we stumbled across this expedition after getting a message from a certain mum who knew the Ambersail was mooring in Auckland. Accidentally so were we. –

Captain Simonas Steponavičius is careening on the deck of the racing yacht Ambersail. The crew is raising the main sail which sports a large yellow, green and red flag, adding a Lithuanian touch to Auckland’s Viaduct Harbour.

Originally built to race in the Volvo Ocean Race, New Zealand designed racing yacht Volvo Open 60 now sails around the world’s five continents. The designer of the racing boat is Aucklander Bruce Farr, whose company Farr Yacht Design produced fifty of this type. The body is made of two layers of kevlar with foam in-between. It’s the kevlar that inspired the nickname ‘bullet-proof’. The sixty foot yacht weighs only 13,5 tonnes.

“The Volvo 60 is what the F1 is for the Grand Prix. The Ambersail is extremely responsive. It takes at least six to sail it, with every move done manually. No cruise control, no hydraulics”, laughs Steponavičius.

Next stop: Punta Arenas, Argentina. The Ambersail is facing tough conditions as it will head towards the lower latitudes. Heavy winds and sub-zero feel temperatures make the voyage to Argentina one of the tougher legs, said Steponavičius.

The Ambersail started its odyssey in Klaipeda, Lithuania in October 2008 with the mission to sail around the world and to meet with Lithuanian communities. In the past three months it has sailed 15000 nautical miles via the Canary Islands, Cape Town, Adelaide and Sydney. With the arrival in Auckland the Ambersail reached its furthest destination.

“Auckland’s great”, said Steponavičius, “There are probably more masts in Viaduct Harbour than cars in Lithuania. New Zealand has a big sailing culture.”

“We planned a week-long pitstop in Viaduct Harbour because of the extensive services. I don’t know any other harbour where you can have the boat checked in this short time. The shrouds, the wiring, the steering, in fact all the rigging is checked.”

1000 years

Dubbed The Millennium Odyssey, the journey marks the 1000th anniversary of the name Lithuania, which was first mentioned in a German chronicle in 1009. Lithuania, a European country of 3,5 million is one of the three Baltic States that gained independence from the Soviet Union in 1991. Its lakes and forests are famous, and so is Lithuanian basketball.

Steponavičius: “It’s great to see the Kiwi’s excel in sailing. In America’s Cup and the Volvo Ocean Race they hold many key positions”, he said. “Lithuania only has 90 kilometres of coastline, so we train in lakes mostly. There are not many sailors, though we’re proud that the Lithuanian Olympic sailing team won the bronze medal in Beijing.”

www.1000odiseja.lt

Zaterdag 7 maart in de krant, en online.

While R. is training in Maori territories up north, I’m in Matapouri wwoofing. Turns out it’s a great way to learn about the nitty-gritty of organic farming, and to take part in daily life in kiwi land.

This being North Island’s east coast the beach is as much daily life as keeping a permaculture farm going. ‘Been to the beach yet?’ is the catchphrase around here.

Malaysia has nice beaches, but here.. Nested in a string of small bays, every beach is a small resort by itself. Some are secluded, one is pebbled, some have big surfs, some none at all. Palm trees, parakeets, the only thing missing in the picture is a pirate going ashore with a gold chest.

The pirates are gone but the gold chest is still around. The northern part of Matapouri Bay harbours two wahitapus, sacred grounds where the bodies of slain warriors of five Maori tribes used to be prepared and buried. In 1970 the state bought the land and turned it into the Otito Reserve. The family living there were made lifetime tenants, 60 years after they had bought the land themselves. When the tenancy expired the house was to be removed so that the wahitapu could be restored.

Instead the family plans to develop the territory. Last year land surveyors were planting land pegs in the Otito Reserve in order to divide it in plots. The plots were based on a survey plan from 1999. By chance a local noticed the surveyors at work and quickly organised the local community into the grassroots campaign Friends of Matapouri. A costly legal battle ensued, with Friends of Matapouri on one side and the state on the other. The people accuse the state surveying department of making rigged plans, and demand that the Crown restore the boundaries of 1970. The state says the 1999 survey plan, which is 1 hectare bigger than the the 1970 territory is correct. The family meanwhile stands in between the parties, eagerly waiting for the green light.

So after the Maori tribes clashed over the land centuries ago, the state taking it back decades ago, a family claiming it since last year, the battle over this idyllic piece of the Bay is still in full swing.

Friends of Matapouri have taken the case to the High Court, which will have a session on Friday.

WE ARE ON North Island and although every Kiwi we meet insists we should see South Island, the landscape is stunning here too. Plenty of time to admire it, while pushing the bikes up the hill. Our daily distance is about half of what we used to do. Truffle-shaped hills much like the killing hills of north west Thailand and green everywhere. 

Cycling in New Zealand makes us feel a bit like old elephants. Our peers seem to be bearded men from Germany with a fetish for Ortlieb bags. Two in the front, two in the back and on one top, the whole outfit in mint condition.

Like elephants, we’re terribly slow compared to other cyclists. They zoom by on titanium Scotts, Specializeds, Treks and are dressed in gear covered in brand names, as if derailed from the Tour de France. Road biking is the thing to do in New Zealand, and in Auckland the concentration of road cyclists seems to be the highest, maybe only outnumbered by the joggers that also outnumber pedestrians.

twin towers

stencils in downtown KL